Mano eilės
Ankstyvosios ( mokyklos laikų)
"Porceleninis kūnas"
Kartais aš regiu Škėmos miražą
Ir tada mano protas subyra kaip
Kvarcinis smėlis į kaukolės formos
Stiklainį. Kažkas bando atidaryti ir išpilti
Darydamas trikampes skyles
Aštriu daiktu. Aš suvokiau - aš prarijau savo liežuvį
Bet tai buvo taip neskanu.
Mano akių vaizdai suėjo į vieną tašką,
Susijungė ir susipynė, aš matau tai kas bus
Pirmadienį. Kažkas matuoja laiką - apvertė kvarcinį smėlį ir žiūri kaip aš tuštėju.
Mano žodžių tekstai paskendo pavasariniame
Mėšle, kur mano kieme. Atėjus rytui aš kelsiuos iš patalo;
Aš pakilau taip staigiai, kad net nuo kaulų
Atsipalaidavo kūnas-a sėd¸iu skaidrus.
Iš virtuvės sklinda rusiškų dainų melodijos,
Kurias mano kvarcinis smėlis prafiltravo,
Palikdamas ištisą sąšlavyną, kurį jaučiu
Staiga atsisukdamas į veidrodį.
Mano skrandis išsižiojo ir surijo visą mano vidų. Dabar aš toks lengvas, bet tuščiaviduris
Kaip stiklinis termosas. Man pakilo temperatūra -aš karščiuoju,
Mano galvoje esantis smėlis išsilydė ir virto stiklu -
Dabar aš lyg dangiška būtybė.
Aš bandau eiti, bet užkliūnu, krentu ir jaučiu
Kaip mano kūnas dalimis dūžta.
Kai ateina laikas sudužti galvai,
Aš pagaliau suvokiu savo tragizmo šaknis,
Jos glūdi mano netobulame porcelianiniame kūne . 1998 m., ARSA
"Para"
Šiandieną aš turėčiau džiaugtis
Šiandieną man turėtų būti gera
Lyg prisiminus šviesią žvaigždę
Kurią stikliuke pamačiau.
Šiandien, lyg tai nebūtų tikra
Aš pabaigą jaučiu
Ir dar minutes paskutines
Jau skubančias šviesos greičiu.
Koridoriai ilgi ir dar pusiau žali
Ir neprityrę jau ketinam lėkt
Tolyn juodais švarkais stilingais
Kur poelgiai jau nebenori rėkt.
***
Šianakt jei būčiau vilkas aš norėčiau kaukt
Ten kur mėnulis leidžia trapą sidabrinį
Ir tuo būdu pavirst skyles pripildančia erdve
Viltim, kuri numiršta paskutinė.
Šianakt į dangų rankas aš tiesiu
Kurios pavirto klevo šakomis
Ir žvaigždės man dangaus skliautu aukštu
Pamojo iš aukštybių pirmutinės.
Ir štai aš stoviu čia prieš jas
Toks menkas, mažas medis
Aš liksiu čia net jei aš liksiu vienas
Su savo siela, kuri pavirto šakomis. 1998m., ARSA
"Žiemos miegas"
Žiemos šaltumas ir traškantis skaidrumas
Laidoja visą tai kas bjauru.
Blogą nuotaiką ir purvinas mintis sukausto negailestingas šaltis-
Aš miegu, miegu žiemos miegu;
Jokių pašalinių emocijų,
Tik slystantis, bėgantis pro pirštus sapnas:
Einu keliu, lyg ežeru kokiu
Po kojom ledas lūžta, dūžta
Jaučiuos tikru, jaučiuos pilnu
Pilnu nepilno jausmo. Prabėgs diena, ateis kita
Statysiu ledo rožes
Pagriebs šalna, numirs žara
Lipdysiu melo rožes.
Einu keliu, nesidomiu laiku širdis vėl dau¸os blaškos
Verčiu save tiktai save
Gyvent lyg baltas vaškas. 1998m., ARSA
***
Mane užkala tos dienos
Kai nežinau ko noriu
Mane užmuša tos naktys
Kai aš miegą prarandu.
Kaip žinoti kas tai yra
Gal aš mokytis nemėgstu
Kaip išlikti savimi
Kai vaidinti noriu.
Kas padės man su¸inot
Kaip atrodau iš šono
Ieškau, ieškau tos širdies be galo.
Noriu gyvas būt. ARSA 980219
***
Ar girdėjei apie sielą
Tu pažint ją nori
Ar supranti, kad tai tikra
Leisk svajot savo mintims.
Leisk emocijoms iškilt į viršų
Susikaupt visai nereiks
Mūsų mintys skris į šalį
Jos bus ten, o mes dar čia.
"Iliuzijos"
Kai kojos būna išvargusios labai
O rankos dreba ištisai
Aš noriu griūt į patalus giliai
Užmigt, pajust harmoniją.
Kai sapną aš sapnuoju tą
Kurio tikrai norėjau
Tu esi vienintelė mana
Tu mano glėbyje.
Tačiau gyvenimas-netobulas
Nenoriu grįžt į realybę Ir sapną prarandu suvokęs
Tai buvo tik iliuzijos. 1998 m. ARSA
"Banalu"
Prislėgtas kvadratinės banalybės
Keturkampių savo namo sienų
Sugniu¸dytas žalios neveiklos
Dienos ištisinio netrumpo
Aplietas geltono bjaurumo
Paskendusio nesibaigiančių tekstų ritme
Jaučiu kaip ateina pašvinkęs žodis
Kuriam statyčiau žvakę prie šono
Apdėčiau eglių vainikais tamsiais
Neleisčiau tylon net ir suknisto garso
Kad jis nevaduotų-nebūtų bjaurumo piemuo
Tik dėčiau dangtį ant jo
Ir cviekus sukiščiau, norėdamas
Polką groti per pir¨tus ir ne Plaktuku
Tai viskas-jis nebesklis
To nebebus mumyse..
"Laku"
Užlakuokime tas skriaudas žodžiais meiliais, subtiliais.
Neša vardą JOS tyliai - gal aidas?
Paskandinkim save, nes nebūsim gerais.
Aš paskęsiu lako tirštybėj
Lyg jūroj tikroj.
Palakuosiu nelygų paviršių,
Sužybės lyg šviesa mano meilėj mažoj. 981008 ARSA
???
Auksu grindžiamas takas
Susiliejo šalia
Mano krentančios ašaros širdgėla paprasta.
Fosforu spindintys metai,
Juos menkai supratau.
Mistiškai tekančio laiko
Aš ir vėl nejutau.
