Easy Instructions for use: If this is your first time here .... Look above. It's set to search for the following. Words or phrase jesus king lord, in the King James Version Bible, throughout the NEW TESTAMENT, with Ignore Case and Highlight and Ignore Word order ON. Click the "Search" button now to search for this or change it to something else. To simply Read the Bible click Read Mode, Select the Book you want and click Search. To show this help screen again Clear the text in Type your text here Click the Search button. To read the Bible Select the Bible Translation under Choose a Bible. Select the Book you want to read from under Book or Range. Select the chapter under Chapter. Make sure you select the Read Mode Radio on the top right. Click Search. Notes: All other options are ignored. If you change to a different Book the Chapter drop down will automatically update to the correct number of Chapters next time you click Search. If you change Book or Range but leave the Chapter set to a Chapter that does not exist in the new Book or Range, it will be set to 1. If the Chapter does exist, you will be forwarded to that Chapter when you click Search. The language is updated after each time you click Search. To Search for Exact Phrase Click the Exact Phrase radio button. Select the Bible from Choose a Bible and the Book/Range from Book or Range. Type the exact phrase you are looking for in the Type your text here box e.g. jesus king lord Note: This will do a case sensitive search. To do a case insensitive search, click the Ignore case check box. To highlight the phrase in the resulting text, check the Highlight Results box. The Chapter dropdown box, Chapter is ignored in this mode. To Search for Words or portions of Words Click the Ignore Word Order radio button. Select the Bible form Choose a Bible and the Book/Range from Book or Range. Type the words you are looking for in the Type your text here box separated by spaces e.g. jesus king lord Note: This will do a case sensitive search. To do a case insensitive search, click the Ignore case check box. To highlight the words in the resulting text, check the Highlight Results box. The Chapter dropdown box, Chapter is ignored in this mode.
Vilniaus teologijos koledžas
Vilniaus studijų centras
Arūno Janavičiaus
Kursinis darbas
„Dvasinė dovana – pranašavimas“
Dėstytojas: Ivanas Škulis
2008
Vilnius
Turinys
I. Įvadas..................................................................................................................................3
II. Pranašavimas – Šventosios dvasios dovana........................................................................3
III. Senojo testamento pranašas................................................................................................5
IV. Naujojo testamento pranašas...............................................................................................7
V. Dabartinių laikų pranašas................................................................................................. 10
I. Įvadas
Šis kursinis darbas yra parašytas, siekiant nurodyti ką Šventasis raštas sako apie pranašus Senojo ir Naujojo testamento laikais. Taippat pateikiami pranašo, kaip žmogaus, sugebančio girdėti Dievą šiais laikais išskirtinumai, jo asmeninis gyvenimas ir charakterio bruožai.
Bet Mozė atsakė jam ( Jozuei ): tebūna visi Viešpaties žmonės pranašai, tesuteikia Viešpats savo dvasios visiems!“1. Čia parašyta, kad Viešpaties žmonės gali būti pranašais ir, kad Jo dvasios gali gauti visi. Kaip nuostabu! Kas yra pranašas? Ar žmonėms reikalingi pranašai? O gal tai tik jų išsigalvojimas ir pranašų visai nėra? Ar dabar būna pranašai? Kiek daug iškyla klausimų! O kiek daug jų būtų ir kokia pranašavimo tarnystė – pasišventimas Viešpačiui būtų juokinga, visai nepraktiška ir naivi netikinčiajam!
II. Pranašavimas – Šventosios Dvasios dovana
Biblijoje 1 Korintiečiams 12 parašyta apie dovanas, kurios liudija apie Šventosios Dvasios gavimą. Reikia atskirti dvasines ir gamtines dovanas. Visi mes turime gamtos dovanų, bet dvasinė dovana skiriasi nuo jų. Šią dovaną duoda pati šventoji dvasia. „Taigi naujos ir ypatingos dovanos, kurias duoda Šventoji Davasia yra vadinamos harizmata“1. Dvasinės dovanos skirstomos tik šventąja dvasia pagal jos valią. Apie tai rašoma 1 Kor 12:11. Ir visa tai veikia ta pati Dvasiа, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka. Tik Šventoji Dvasia nusprendžia kokią dovaną duoti.
Kiekvienam krikščioniui duodama tam tikra jam skirta dvasinė dovana. Iš 1 Kor. 12:11 tampa aišku, kad kiekvienas krikščionis gauna kažkokią dovaną. Ir todėl kaip ir žmogaus kūne taip ir bažnyčioje kiekvienas narys vykdo tam tikrą funkciją, gaudamas jėgą iš šventosios dvasios.
„Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje, pirmiausia apaštalais, antra – pranašais, trečia – mokytojais; paskui eina stebuklų darymas poto išgydymo dovanos, pagalbos teikimas, vadovavimas, įvairių kalbų dovanos. Aš norėčiau, kad jūs visi kalbėtumėte kalbomis, bet būtų geriau, jei pranašautumėte. Kas pranašauja, yra didesnis už tą, kuris kalbą kalbomis“2.
Taigi šitos dvasinės dovanos ( kaip ir kitų ) pamatas yra tikėjimas. Tik tikintis į Dievą gali jį išgirsti ir apie tai papasakoti kitiems. Tik tikintieji gali priimti pranašystę. Tik Viešpaties žmogus bendrauja su juo. O ką kiti veikia – iškyla logiškas klausimas? Taip yra ir klaidingų pranašų; piktojo pranašų – pasišventusių jam. Kokia begalinė praraja tarp vienų ir kitų. Nors matyt iš išvaizdos menkai jie tesiskiria. Gal net iš išorės abu malonūs, jų žodžiai ramūs. Bet kas yra jų viduje? Kokios dvasios vedami jie pranašauja? Vienas mato tamsos vaizdinius, pilnus chaoso, burtų, magiškų ženklų. Kitas – tarsi dangiška būtybė, nužengusi čia, į šią vargo šalį yra Kūrėjo pasiuntinys ir mato Jį. Koks didelis skirtumas!
1 Мартин Ллоид – Джонс. Бог дух святой. Издателъ Д. Ф. Ткаценко. Харков 2001.
2Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 1 Kor. 12:28.
III. Senojo testamento pranašas
„... ir įdėsiu savo žodžius į pranašo lūpas. Jis pasakys viską, ką būsiu jam įsakęs. Jei kas nors neklausys žodžių, kuriuos pranašas kalbės mano vardu, aš pats pašauksiu jį už tai atsakyti. O pranašas, drįstantis tarti mano vardu pranašavimą, kurio aš jam neįsakiau tarti, ar kalbantis kitų dievų vardu turi mirti“2. Taip Dievas apibrėžia pranašo tarnystę. Pagal šitą biblijos vietą galima daryti išvadą, kad pranašas nepriklausomai nuo to tiesą kalba ar ne, jis visuomet žino, jaučia, kuris žodis yra iš Viešpaties, o katras – ne. Visada žmogus jaučia, kad jis meluoja ir sąmoningai tai tęsia arba nustoja. Sąmoningo melo atveju Viešpats sako, kad pranašas privalo mirti. Dievas labai griežtas su melagiais, ypatingai, jei šis turėtų skelbti Jo valią, nušviesti tikinčiuosius tikromis žiniomis iš dangaus. Šiandieninio pranašo laukia dvasinė mirtis, jeigu jis samoningai skelbs klaidingą žinią ir sakys: „mane įkvėpė Dievas“ .„Aš prieš tuos pranašus, - tai Viešpaties žodis, - kurie vagia mano žodžius vienas iš kito“3.
1Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Skaičių 11:29.
2 Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Pakartoto įstatymo 18:18 – 20.
3Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Jeremijo 23 – 30.
Izraelio pranašui Ezechieliui Dievas liepė: „sakyk tiems, kurie pranašauja savo pačių vaizduotės užgaidas. Klausykitės Viešpaties žodžio. Vargas kvailiems pranašams, kurie remiasi savo pačių dvasios užgaidomis, neturėję regėjimo. Izraeli, tavo pranašai – tarsi šakalai tarp griuvėsių. Tušti regėjimai ir melagingi spėjimai, tų kurie sako: Tai Viešpaties žodis, kai Viešpats jų nesiuntė. Argi ne tuščią regėjimą matėte, ir argi ne melagingą žiniavimą skelbėte, sakydami: tai Viešpaties žodis, nors aš nekalbėjau?“1. Kiek melo pasaulyje yra skelbiama Viešpaties vardu, įtikinamai teigiant, kad tai Jis yra pasiutęs. Kokia daugybė naivuolių ir lengvatikių patiki paprasčiausiais žmonių tauškalais, lyg tai būtų Kūrėjo sugalvota! Klaidingi pranašavimai būna ir bažnyčioje. Deja bažnyčioje, melo pranašavimas yra sąmoningas ir dažniausiai siekiant įtikti žmonėms. Toks melagingas pranašavimas yra visų blogiausias, nes jis kaip pats piktasis žalčio pavidale šliaužia, rangosi ir atsiranda visai šalia tiesos ir ją po truputį iškreipia. Koks tad tampa didelis blogis, kai netiesa pranašaujama iš sakyklos ir dar remiamasi Viešpačiu. Kaip sužinoti tuomet ar pranašas gavo žodį būtent iš Dievo? Vėl Ezechieliui tikrajam pranašui Jis pažada: „bet kai tai įvyks – tikėk manimi, tai įvyks! – jie žinos, kad tarp jų buvo pranašas“2. Taigi, kai pranašystė išsipildo, galima teigti, kad Dievas kalbėjo šiam žmogui. Kaip tikintysis yra baudžiamas, jei jis žinodamas, kad yra neteisus, tęsia klaidingą mokymą ir pranašauja savo svajones ir užgaidas? Tada toks netikras pranašas slopina Šventąją Dvasią savyje, kuri yra viena iš Dieviškos trejybės asmenų.
Senojo Testamento laikų pranašai, tokie kaip Mozė, Elijas, Samuelis, Jeremijas, Izaijas, Ezechielis ir kiti gavo Daug ženklų iš Dievo ir jie patys galėjo daryti daug stebuklų. Štai Mozė Viešpaties padedamas praskyrė jūrą, ir žydai galėjo pereiti jos dugnu. Elijas tarė ir Izraelyje įsivyravo sausra ir badmetis. Elijas meldėsi ir Dievas davė ženklą – visos tautos akivaizdoje uždegė laužą.
Pranašas – tai Viešpaties žmogus, kurį pasirenka Dievas ir ne žmogus renkasi šias pareigas. Kartais pašauktieji atsisakydavo vykdyti Dievo planus, nes bijodavo. Toks pranašas buvo Jona. Jį Dievas siuntė į Ninevės miestą, o jis visais būdais vengė Viešpaties tarnystės, savo pareigų. Vis dėl to po išmėginimųir abejonių, Jona pasirinko paklusnumo Dievui kelią. Jis suvokė, kad nuo Dievo nepasislėps ir turės drasiai pranašauti Nineviečiams. Ir dabar iš mūsų Dievas tikisi, kad mes naudosime savo dvasines dovanas.
1Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Ezechielio 13:2.
2Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Ezechielio 33:33.
„Kaip būtų skaudu, jeigu gimtadienio proga vaikas gavęs dovaną lygintų ją su kito vaiko dovana ir norėtų keistis dovanomis. Tada tikrą apmaudą justų dovaną padovanojęs žmogus“1. Kaip labiau vertingesnė yra dovana iš Dievo. Ar teisinga būtų iš mūsų pusės nepriimti dovanos iš Jo arba apgailestauti, kad ji nėra kaip kito tikinčiojo.
IV. Naujojo testamento pranašas
Naujojo testamento pagrindinis pranašas yra pats Jėzus Kristus. Antai jis besiklausančiai miniai sako, kad Senasis Testamentas, kuriuo remdamiesi žydai gyveno ilgus metus nebus panaikintas, bet išpildytas Jo asmenyje: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti “2. Žydams Jėzus skelbia gerają naujieną ir kviečia tikėti juo. Tai reiškia – pasitikėti juo ir „išeiti“ iš įstatymo valdžios, gauti malonę tiesiog veltui, dovanai: „kaip įstatymas duotas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų“3. Jis moko be galo paprastai. Jėzus kalba ne kaip fariziejai, rašto aiškintojai, kurie išpuikę nuo įstatymo žinojimo ir nuolatinio žmonių dėmesio. Kristus siūlo visą Mozei Dievo duotą įstatymą ir visas pranašystes Izraelyje įvykdyti dvejais įsakymais: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu plotu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis panašus į jį – mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas įstatymas ir pranašai“4. Kokią storą žydų Torą Jėzus patalpino į šias kelias eilutes. Tikrai paprastume slypi genialumas. Mokydamas, Jėzus sako, kad pasitikėjimas neliks be atlygio: „kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį, dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį. Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam šitų žmonelių,dėl to kad jis yra mokinys – iš tiesų sakau jums, - tasai nepraras savo užmokesčio“5. Čia Jėzus sako, kad pranašą priimti ir juo tikėti yra gerai. Teisųjį priimti taip pat yra gerai. Ir ne todėl jie abu priimami, kad žinotų daug įsakymų ar stengtųsi juos išpildyti. Bet dėl to, kad jie pasišventę Viešpačiui tarnauti ir iš jo begalinio lobyno semiasi dvasinės pilnatvės. Šios eilutės taip pat reiškia, kad jei tu priimi pagyvenusio žmogaus išmintį, jei nepaniekinai savo tėvų patarimo, tavęs nepaniekins taip pat. Ir jei tu klausei pranašo ir nepaniekinai teisiojo, tu taip pat pranašausi ir būsi teisus Dievo akyse.1Чарльз Стенли. Чудесная жизнь в духе. Истина и жизнь Москва, 1997.
2Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Evangelija pagal Matą 5:17.
3Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Evangelija pagal Joną 1:17 .
4Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Evangelija pagal Matą 22:37 – 40.
5Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Evangelija pagal Matą 10:41 – 42.
Antras pagal svarbumą pranašas Naujajame testamente yra Jonas Krikštytojas. Jėzus pabrėžia, kad Jonas buvo ypatingas žmogus: „tai kogi išėjote? Ar pamatyti pranašo? Taip sakau jums, ir daugiau negu pranašo“1. Jėzus parodo didelę dabartinės kartos ydą – netikėjimą: „pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas“2. Pats Jėzus buvo pajutęs buvo pajutęs, kad netikėjimas gali žlugdyti bet kokią veiklą ir išreiškė mintį, kad svetimieji dažnai mumis tiki labiau nei savi. Svetimiems galime atvirai išsipasakoti: „niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“3. Čia Jėzus save netiesiogiai, tačiau teisėtai įvardija pranašu. Daug netikėjimo ir nepasitikėjimo Kristus įžvelgia pačioje Izraelio širdyje: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis, tuos kurie pas tave atsiųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“4. Jėzus nuo pat pradžių ir apie Jeruzalę – Didžiojo karaliaus miestą kalba su globos jausmu tuo pačiu apgailestaudamas. Jėzus žemėje prabuvo ganėtinai trumpą laiką. Prieš atėjimą pas žmones Jis buvo Danguje. Ir Jis sako, kad matė, kaip šiame mieste, kuris turėjo būti šventas buvo užmušami pranašai. Jis yra liudininkas visko, kas yra įvykę šiame mieste gero ir blogo, o pastarojo turbūt daugiau. Ir ne kartą matyt per tuos pranašus – Dievo žmones Jėzus budamas savo Tėvo šlovėje bandė atitaisyti kelią, kurį pasirinko Jeruzalė, gražinti ją atgal prie Dievo, bet ji pati nenorėjo. Kaip apmaudu, kad tas pats netikėjimas ir nepasitikėjimas „pakiša koją“ Jeruzalei. Tai yra neatsiverčiančio tikinčiojo pirmvaizdis. Tikintįjį pašaukia Kristus, jis ateina, bet ilgainiui sukietina savo širdį dėl nuodėmių gausumo ir nebenori Viešpaties vedimo. Dieviška parama jam tampa kokti, jis priešinasi, užgauna kitus tikinčius, susipyksta su gera norinčiais draugais ir artimaisiais – „užmuša pranašus akmenimis“. Pats Jėzus buvo didis ne tik žodžiais ( kaip žmonės būna ), bet ir darbais,stebuklais. Kai jis atgaivino neštuvuose nešamą mirusį jaunuolį: visus pagavo baimė ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų ir Dievas aplankė savo tautą“5.
1Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Evangelija pagal Matą 11:9.
2Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Evangelija pagal Matą 12:39.
3Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Evangelija pagal Morkų 6:4.
4Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Evangelija pagal Matą 23:37.
5Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Evangelija pagal Matą 6:8.
Iš tikrųjų biblija byloja, kad Jėzus buvo tikras pranašas kokio niekas nematė ir negirdėjo. Niekas nedarė tokių darbų ir stebuklų kaip jis. Niekas kitas nemokė taip kaip jis. Dėl to jau daug metų prieš Jį Izraelio pranašai liaupsino šias dienas: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“1. Jėzus nesigiria kaip kad žmonės moka. Jis daugelį kartų yra sakęs, kad atėjo vykdyti savo dangiškojo Tėvo valią. Ne savo valią, bet Viešpaties Dievo. Todėl Kristaus buvimo žemėje laikas – ypatingas stebuklų, nepakartojamų reiškinių laikas. Jėzus labai aiškiai leidžia suprasti rašto aiškintojams kur jie klysta ir kad jie pavirto tiesiog beširdžiais žudikais, bet ne Viešpaties tarnais: „vargas jums! Jus statote pranašams paminklus, o jūsų tėvai juos žudė. Štai kodėl Dievo išmintis yra pasakiusi: aš siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų, o vienus žudys, kitus persekios, kad iš šios kartos būtų pareikalauta visų pranašų kraujo,pralieto nuo pasaulio sutvėrimo“2. Jėzus teigia, kad dėl šios kartos netikėjimo ir žiaurumo iš jos bus pareikalauta visų pranašų ir siųstųjų kraujo. Tai baisaus nepasitikėjimo pasekmė. Toks aklas netikėjimas gali reikšti tik vieną, kad Dievo tautoje neliko meilės. Joje neatsirastų nė vieno gailestingo, ne vieno kuris norėtų aukotis kito labui. Dievo tauta pernelyg išdidi ir šalta, kad galėtų užjausti ir išklausyti: „kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai“3. Jėzus dar kartą primena, jog atėjęs išpildyti pranašystes: „ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa kas parašyta apie mane Mozės įstatyme, pranašų knygose ir psalmėse“. Apaštalas Paulius patvirtina, jog: „visi pranašai, kurie tik bylojo nuo Samuelio laikų, vienas po kito skelbė šias dienas“4. Izraelitams dar Mozė yra paliepęs klausyti pranašo: „Viešpats, jūsų Dievas, iš jūsų brolių pažadins pranašą kaip mane. Klausykite jo visame kame, ką tik jis jums sakys. O kas to pranašo neklausys, bus išdildytas iš savo tautos“5. Tas pranašas apie kurį kalba Mozė yra Jėzus. Visi senojo Testamento pranašai sakė, kad: „kiekvienas kuris jį tiki gauna jo vardu nuodėmių atleidimą“. Taigi jau senojo Testamento laikų pranašai turėjo iš Dievo matymą, kad įstatymo žmogus įvykdyti savo jėgomis nesugebės ir kad Viešpats sudarys su žmoniją naują sandorą per Jėzų Kristų.
1Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Evangelija pagal Luko 10:24.
2Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Evangelija pagal Luko 11:47.
3Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Evangelija pagal Luko 24:25.
4Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Evangelija pagal Apd 3:24.
5Biblija. Lietuvos biblijos draugija Vilnius, 2005 Evangelija pagal Apd 3:22.
V. Dabartinių laikų pranašas
|
Dabartinių laikų pranašas – tai taip pat Dievo žmogus. Dostojevskis – 20 amžiaus pranašas.
|
|
Prancūzų filosofas Albert’as Camus 1959 metais rašė:
"Ilgą laiką 20 amžiaus pranašu buvo laikomas Marxas. Šiandien matome, jog jo pranašysčių išsipildymo dar teks palaukti ir kad tikrasis pranašas buvo Dostojevskis. Būtent jis išpranašavo didžiųjų inkvizitorių atėjimą į valdžią ir jų triumfą prieš teisingumą. Aš tebuvau dvidešimties, kai pirmą kartą perskaičiau tą kūrinį, tačiau tuo metu patirtas sukrėtimas neapleidžia manęs iki šios dienos, jau praėjus ir kitiems dvidešimčiai metų. Iš pradžių aš Dostojevskį pamilau dėl to, kad jis man atskleidė žmogiškosios esybės paslaptis, bet, bėgant laikui ir vis žiauriau išgyvenant savo laiko dvasią, aš Dostojevskį pamilau kaip žmogų, kuris giliausiai patyrė ir atvaizdavo mūsų istorinį likimą. Man Dostojevskis visų pirma yra rašytojas, kuris daug anksčiau už Nietzsche atpažino ir apibūdino dabarties nihilizmą bei numatė siaubingus, tiesiog beprotiškus jo padarinius, taip pat bandė nurodyti išsigelbėjimo kelią. Taip pat žmogus, kuris rašė, kad krikščioniškosios Dievo ir nemirtingumo idėjos yra tos pačios, kaip ir socializmo, tik pateikiamos iš skirtingų perspektyvų; žmogus, kuris buvo įsitikinęs, jog šią akimirką civilizacija reikalautų to išsigelbėjimo visiems arba nė vienam; tačiau kuris taip pat žinojo, kad tas išsigelbėjimas niekuomet nepalies visų, jei liks nepastebėta bent viena vienintelė kančia".
Dostojevskis – tai vienas iš rašytojų, labiausiai veikusių 20 a. literatūros, filosofijos, teologijos mąstytojus. Solženicynas vieno iš apdovanojimų įteikimo metu savo kalboje teigė, kad 19 a. neturi kito žmogaus, taip aiškiai išpranašavusio totalitarinių valstybių atsiradimą, kaip Dostojevskis.
Iš Dostojevskio kūrinių matosi, kad jo mąstymui didelę įtaką padarė Naujasis Testamentas. Jo mokymas rašytoją vedė visą gyvenimą.
Ištremtas į katorgą, 1850 metais Omske Dostojevskis dovanų gavo Naująjį Testamentą. Nelaisvėje tai buvo vienintelė leidžiama skaityti knyga. Dovanotą egzempliorių rašytojas išsaugojo iki mirties. Naujajame Testamente jis rado atsakymus į didžiuosius savo gyvenimo klausimus: kaip gyventi žmogui šiame pasaulyje?
Ar egzistuoja išsigelbėjimas dabarties klaidų ir nežinomybės akivaizdoje?
Kai kurios pagrindinės Naujojo Testamento mintys atsispindi ir Dostojevskio kūryboje.
Dostojevskio gyvenime būta nemažai nusivylimo ir abejonių – tiek intelektinių, tiek egzistencinių. Inscenizuotos mirties bausmės Sankt-Peterburge išgyvenimas, katorga Sibire, sunki liga (epilepsija), be to, ankstyva pirmosios žmonos ir dviejų vaikų mirtis – visa tai padarė didelę įtaką jo gyvenimui. Su tiek kančios išgyvenimų jis negalėjo ir nenorėjo likti vienas, jis jungė visa tai su Dievo, Jėzaus Kristaus bei jo prisikėlimo suvokimu.
Ateizmas, pasak Dostojevskio, yra ne tiek abejonės reikalas, kiek abejingumo. Pavyzdžiui, "Demonuose" du kartus cituojama eilutė iš Apreiškimo Jonui: "O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet... esi drungnas...". Būtent tas drungnumas, abejingumas ir yra pagrindinė žmonių problema.
Didieji Naujojo Testamento abejotojai yra Natanaelis ir Tomas. Bet dėl abejojimo Kristus jų nebara. Į skeptišką Natanaelio klausimą "ar iš Nazareto gali būti kas gero?" Jėzus atsako: "Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos". Nei Natanaelis, nei Tomas nėra abejingi. Pripažinę tiesą apie Jėzų, jie įtiki.
Kokiu būdu susiskaidęs žmogus tampa vientisas? Tai vienas iš svarbiausių Dostojevskio klausimų, kurį jis kelia ne vien tik "Antrininke". Raskolnikovas (raskol – perskėlimas) – perskeltas, atskeltas, atskilęs nuo šeimos, tautos ir nuo Bažnyčios. Kiekvieną kartą, kai Dostojevskis kalba apie susiskaidžiusį asmenį, mini ir atgailą.
Pagrindinė tėvo Zosimos "Broliuose Karamazovuose" mintis būtent ir yra: žmogus privalo stengtis neužmiršti atgailos. Nenorinčiam atsikratyti gyvenimo netiesos pagelbėti neįmanoma. Toks žmogus nepajėgs sugrįžti ir pas mylintį Dievą.
Įdomu yra tai, kad Dostojevskio personažų atgaila ir atsivertimas vyksta bet kokioje jų gyvenimo situacijoje, nepriklausomai nuo veiksmų ir kaltės dydžio. Ne vienos Dostojevskio romanų šeimos istorija – vien blogis ir sugedimas. Kai kurių šeimų narių santykių net negalima pavadinti santykiais. Visi pagrindiniai personažai jauni, neturintys nė trisdešimties. Tai gyvenimo apsisprendimų amžius. Tačiau radikaliai keistis gali ir vyresnieji, kai kurie tai padaropriešpatmirtį.
O šis atvejis iš Dostojevskio gyvenimo pabaigos dar kartą pailiustruoja rašytojo mintis apie žmonių keitimąsi bei atsivertimą: Dostojevskis, jausdamas, jog artinasi mirtis, pasikvietė savo žmoną ir vaikus ir liepė balsiai paskaityti palyginimą apie sūnų palaidūną iš Luko 15. Tai buvo jo savotiškas testamentas. Po skaitymo jis pridūrė: tėvai myli savo vaikus, bet Dievas mus myli daug labiau, negu yra pati didžiausia tėvų meilė savo vaikams. Gręžtis į Dievą mes galime bet kurioje savo gyvenimo situacijoje, nesvarbu, kaip toli nuo jo būtume.
Atgaila ir atsivertimas yra apsisprendimo reikalas, taigi ir žmogaus laisvės reikalas. Žmogus laisvas rinktis pasilikti savo gyvenimo klystkelyje arba iš jo išeiti.
Rinkdamasis vieną ar kitą pusę, kiekvienas priverstas sau atsakyti į vieną svarbų klausimą: likti prie savo gyvenimo idėjos ar ieškoti tikro gyvenimo? Kartais žmonės susikuria savo pasaulio suvokimo, gyvenimo jame ir netgi įtakos darymo sistemas. Ir jeigu jų tvirtai ir nuosekliai laikosi, tikrojo gyvenimo tokiems nematyti.
Atsakymų apie kančią ir Dievo meilę reikia ieškoti ne teorijoje, bet gyvenime, žmonėse, patyrusiuose kančią ir beviltiškumą ir nepalūžusiuose.
Naujojo Testamento esmę sudaro taip pat ne sausos teorijos, bet Jėzaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas iš numirusių.
Nusikalstantis žmogus taikosi į Dievo vietą.
Dostojevskiui žmogus yra Dievo kūrinys, sukurtas pagal paties Kūrėjo paveikslą. Ir dėl to kito žmogaus negalima aukoti net ir patiems kilniausiems tikslams. Kiekviename žmoguje, nesvarbu, koks korumpuotas ar žemai smukęs jis bebūtų, atsispindi Dievo atvaizdas. Kiekvienas žmogus, nesvarbu, kiek kaltas bebūtų, turi savo garbę ir orumą. Nė vienam neduota teisė kitus skirstyti pagal vertingumą ar netgi pagal jų mirties naudą.
Dostojevskis Evangelijos esme laiko Jėzų Kristų bei jo prisikėlimą iš numirusių. Dostojevskio herojai (ne visi) būtent ir gyvena tarp šių dviejų kraštutinumų.
Dostojevskio įsitikinimu, tikėjimo pamatas yra Kristaus prisikėlimas. Kristus yra ne vien etinių poelgių pavyzdys, bet ir mirties nugalėtojas. Evangeliją rašytojas laiko knyga apie prisikėlimą. Jėzaus prisikėlimas įveikė mūsų gyvenimo tragizmą ir absurdiškumą. Prisikėlimas yra istorinis faktas, ir daro išganantį poveikį iki šios dienos. Todėl ką pasakytume Ivanui Karamazovui, mačiusiam, kaip miršta maži vaikai ir norinčiam pasitraukti iš š
|
|
|
